Eve Kosofsky Sedgwick: The Weather in Proust

„Swallow“ su džiaugsmu kviečia lankytojus į Martino Ebnerio, Audriaus Pociaus ir Ariane Müller sumanytą parodą „The Weather in Fred Sandback“, kurioje eksponuojami Erico D. Clarko, Michèle Graf ir Selinos Grüter, Lauros Kaminskaitės, Sebastiano Luetgerto, Roberto Narkaus, Eleni Poulou ir Hilary Jeffery, Ullos Rossek, Julijos Scher, Valerie Stahl von Stromberg, Hannah Weinberger ir Ariane Müller darbai, performansai ir meniniai gestai.

„Fredo Sandbacko orai“ yra paroda, sumanyta erdvėje tarp Berlyno ir Vilniaus, o taip pat, tarp Venecijos ir Kasselio – bet kurioje erdvėje, kur po ilgo laiko radome progų susitikti ir vėl pradėti kalbėtis tarpusavyje ir kurti planus. Vis dėlto, iki šiol ši paroda yra ne-tikra – ji atspindi mūsų mėginimus iš naujo surinkti pasaulį iš pabirusių gabalėlių, pažadėtų, tačiau prarastų ‘objektų’ – meno kūrinių, kuriuose mes įžvelgiame kažką tikroviško. Fredo Sandbacko orai siekia šį pasaulį atkurti iš pabirusių garsų, gestų, papročių, dokumentų ir vaizdinių. 

Atidarymo vakarą parodoje lankytojus pasitiks Eric D. Clark, kultinio grupės „Whirlpool Productions“ ir dainos „From Disco to Disco“ atlikėjo, skaitymo performansas, o vėliau – menininkių Michèle Graf & Selina Grüter performansas „Pėstysis“, kurį įkūnys Saulė Noreikaitė ir Hanna Ijäs. Vėliau, leisimės į Barą 2123, kuriame įvyks buvusios britų roko grupės „The Fall“ klavišininknės Eleni Poulou ir Hillary Jefferey, vieno įdomiausių Vokietijos šiuolaikinės muzikos ansamblio „zeitkratzer“ trombonininko, dueto „Organza Ray“ koncertas, kuriame jų atliekami instrumentų garsai maišysis su elektroninės muzikos ritmais. Galiausiai, vakarą užbaigsime šokiais pagal DJ Eric D. Clark muzikinę selekciją. 

Vakaro programa:

18:00 parodos atidarymas;

19:00-20:00 Eric D. Clark skaitymo performansas Swallow erdvėje;

20:00-21:00 Michèle Graf & Selina Grüter performansas „Pėstysis“ Swallow erdvėje, atlieka Hanna Ijas ir Saulė Noreikaitė;

21:00 „Organza Ray“ (Eleni Poulou & Hilary Jeffery) koncertas bare 2123;

22:00 diskoteka ir DJ Eric D. Clark setas.

Vaizdas: Sebastian Luetgert: NEPRAŠYTAS Nr. 106, ištrauka

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodoje vejasi, pinasi, šaknijasi gaurometis – vasaros viduryje ryškiai pražystanti žolė, dažnai pravardžiuojama invazine, kolonijne. Vietinėje ekosistemoje žmogaus nepageidaujamas augalas keliauja išties savitai – nužydėjusius gaurus mesdamas ten, kur kitiems nesinori. Ten, kur žemė – ar stogas, ar betonas – išvagoti progreso pasekmių: statybvietės nuolaužų, traukinio bėgių, naftos purslų, kitų padargų ar ginklų. Iš gauruotų sėklų išleidęs ilgas, pumpuruotas šaknis, gaurometis tarytum pradeda siurbti nuodą lyg gyduolis tvarstydamas žemės žaizdas. 

Argi nekeista augalui būti žmogiškai invaziniu, nevietiniu, tarsi ne į tą kiemą papuolusiu? Kilstelėtas vėjo, mestas gauras skrieja nesilaikydamas logistinio kapitalizmo nubrėžtų krypčių. Ekologinės įtampos – ne, katastrofos – akivaizdoje, paroda leidžiasi iš paskos gauromečiui, skrosdama standžius vartojimo tinklus, ieškodama alternatyvių apibrėžčių ir gydančio judėjimo. Iš miesto sodų ir priemiesčių pievų, link savadarbių prekystalių vietiniuose turgeliuose ir kaimynystės šaligatviuose – kur gajūs bendruomeniniai susitarimai ir nerašytos taisyklės; o (ne)žmogaus migracija yra išlikimo sąlyga. 

Menininkė Marija Nemčenko gyvena ir dirba tarp Glazgo ir Vilniaus. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) ir Škotijos menininkų sąjungos (SAU) narė. Jos tyrimuose aktyvi kultūrinė sąsaja tarp Rytų ir Centrinės Europos ir Vidurio Rytų, kurią ji išreiškia migracijos, kultūrinių stereotipų ir istorinių paralelių klausimais. Kritiškai žvelgdama į periferijos konstruktą, menininkė klausia, koks žinojimas kyla iš „periferiniais” laikomų taškų? Marijos kūryboje netrūksta aštriai skirtingų reiškinių dermės ir iš to kylančio humoro, bei ryškiaspalvės, eklektiškos, dažnai – buitiškos estetikos. 

https://www.marijanemcenko.com

Garso takelio įrašymas ir suvedimas – Sholto Dobie

Garso takelio balsas – Dovilė Šimonytė

Fotokūrinio spauda – Arielink

Grafinis dizainas – Vytautas Volbekas

Konsultavimas SODAS2123 aplinkos architektūros ir landšafto klausimais – Ona Lozuraitytė-Išorė

Konsultavimas gauromečio auginimo SODAS2123 klausimais, gauromečio rinkimo dirbtuvių bendrakuravimas – Aušra Vismantaitė

Konsultavimas gauromečio augimviečių Naujininkuose ir Rasose klausimais, gauromečio rinkimo dirbtuvių bendrakuravimas – Vaiva Aglinskas

Parodos partneris SODAS2123 ir Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. 

2022 m. balandį-liepą Marija Nemčenko ruošdamasi parodai kūrė LTMKS studijoje kultūros komplekse SODAS 2123.

Marijai Nemčenko individualią stipendiją parodos pasirengimui suteikė Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veikia 2022 08 11 – 09 11

III–V, 16:00–19:00

• 08 20, 12:00–15:00
• 09 03, 12:00–16:00
• 09 10–11 (laikas bus patikslintas)

Atskiru susitarimu , +37061347187

Parodos atidarymas lapkričio 4 d. ketvirtadienį, 18 val. projektų erdvėje Swallow, Vitebsko g. 23, Vilnius

Lapkričio 6 d., šeštadienį, 18 val. ŠMC kino salėje, Vokiečių g. 2, Vilniuje bus pristatomas Barry Doupé 4,5 val. trukmės kompiuterinės animacijos filmas „Išsiblaškiusi mėlynė“ (Distracted Blueberry).

Abiejų renginių lankymas nemokamas. 

„Swallow“ džiaugiasi galėdama pristatyti „AMIGA darbai“ – pirmąją Vankuveryje gyvenančio ir kuriančio menininko Barry Doupé personalinę parodą Europoje.

1985 m. į rinką išleidus „Commodore AMIGA“, šis buvo reklamuojamas kaip pirmasis pasaulyje daugiafunkcinis asmeninis multimedijos kompiuteris. Dėl vyravusių lyčių stereotipų ir paplitusio „bernų programuotojų“ įvaizdžio, kompiuterio pavadinimas (ispaniškai reiškiantis „draugė“) sudarė įspūdį, jog jis būsiąs „lengviau įkandamas vartotojui“, o abėcėlės tvarka sudarytuose sąrašuose įrenginys atsidūrė prieš konkurentus „Atari“ ir „Apple“. Norint įtikinti pirmuosius asmeninių kompiuterių naudotojus, siekusius „kūrybinio pranašumo“, kompiuterio pristatyme netgi dalyvavo menininkas Andy Warholas, scenoje gyvai sugeneravęs Debbie Harry portretą ir pabrėžęs, jog jam itin patikę, kaip pikseliuoti vaizdai esą panašūs į jo paties meno kūrinius. Dėl savitų grafikos ir apdorojimo galimybių 80-aisiais ir 90-ųjų pradžioje „AMIGA“ tapo pagrindiniu animacijos, vaizdo įrašų redagavimo ir montažo, grafikos bei  videožaidimų kūrimo įrankiu. Tokį populiarumą daugiausia nulėmė „Electronic Art“ taškinės grafikos redagavimo programa „Deluxe Paint“, iš pradžių sukurta kaip tik kompanijos viduje naudojama meno kūrimo priemonė, o vėliau palaipsniui tapusi de facto pagrindiniu platformos video ir animacijos redagavimo instrumentu. Platus šios programos funkcijų spektras ir naujoviškas vartotojo sąsajos (interface) dizainas tapo siektinu standartu, o ilgainiui nulėmė ir šiandieninę skaitmeninių vaizdų kūrimo bei animacijos įtaką ir paplitimą.

Parodoje „AMIGA darbai“ pristatomas pilnas Barry Doupé kūrinių rinkinys „100 AMIGA paveikslų“ (2016 m.) – paveikslų serija, sukurta kompiuteriu „Commodore AMIGA“ ir naudojant paskutinę, penktąją programos „Deluxe Paint“ versiją. Doupé daugelį metų naudojo šias praėjusios eros priemones kurdamas kai kurias iš savo idiosinkratinių animacijų, grįstas pasąmone ir rašymo pratimais bei automatiniu piešimu. Taip menininkas pradėjo ambicingą, tačiau, regis, vis tik įveikiamą užduotį sukurti šimtą tokių paveikslų. Šis užmojis jam turėjo tapti ir savotišku atokvėpiu dirbant prie daug jėgų ir laiko pareikalavusio, penkerius metus kurto psichoseksualiai įkrauto animacinio filmo „Išsiblaškiusi mėlynė“ (2019 m.). Šimtas statiškų projektų erdvėje „Swallow“ eksponuojamų paveikslų buvo kuriami tarsi savotiškas procedūrinis žaidimas, skirtas meditatyviam problemų sprendimui, ar apriboto kūrybiškumo pratimas.

Gilindamasis į technines pikselinės programinės įrangos tarsi kalbos keistenybes, atsitiktinumus ir klaidas, Doupé tyrinėja savitą jos įtaką vaizdų gamybai. Kiekvienas paveikslas veikia pagal savas taisykles, o pasitelkiant specifinius anachronistinės programos įrankius, funkcijas ar apribojimus, yra kvestionuojamos tapybos istorijos konvencijos. Intuityvus, žaismingas, siurrealistinis ir nepretenzingas, kiekvienas paveikslas veikia kaip savita ir įtraukianti dėlionė, kurioje provokuojami teminiai tropai ir tyrinėjami specifiniai formalūs principai, tokie kaip figūros ir fono santykiai, ženklų kūrimas, gestai, pasikartojimai, perspektyva, įtampa, plokštuma, reprezentacija, kompozicinis svoris, kraštovaizdis, medžiagiškumas, faktūra, paviršius, spalva, portretavimas ir kita. Taip sukuriamas hekatontarchinis rinkinys, kuriame, pasitelkiant įspūdingą ekscentriškų plokščių vaizdų inventorių, apžvelgiamos tapybinės praktikos pagrindinės kategorijos, išryškinamos tapybos konvencijos ir nuolatinė apibrėžčių kaita. Kiekviename paveiksle artikuliuojama sava logika ir reikalavimai, tačiau bendroje jų serijoje, kažkur tarp kontrolės, automatizmo ir tapybiškumo, atsiranda naratyvas, supainiojantis bet kokias prielaidas apie šventą menininko rankos vaidmenį ir mašinos „beasmeniškumą“.

Toks pasenusių technologijų ir medijų naudojimas iššaukia nostalgišką melancholiją kultūrinei techno-paauglystei. Nei ironiška, nei fetišistinė, ši serija veikia kaip savotiškas kontrapunktas šiandieninės skaitmeninės medijos srityje vyraujančiai HD raiškos realizmo ideologijai. Atsižvelgiant į tapybą kaip pagrindinę „meno apskritai“ formą, tapybinių gestų transformavimas į pikseliuotus vaizdus gimdantį kodą sufleruoja, kad skirtumai tarp skirtingų medijų ir skaitmenos pamažu naikinami. Iš tiesų, šis prastos raiškos praeities – ir apskritai visos informacijos – įtraukimas į skaitmeninį pasaulį primena ikoninius „Deluxe Paint“ programa sukurtus Botticellio Veneros ir karaliaus Tutanchamono atvaizdų pavyzdžius. Doupé į skaitmeninę „kiekybinimo” logiką reaguoja tyrinėdamas „kokybines”transformacijas. Rankos ir technologijos konfliktas bene aiškiausiai matomas „aštrių kontūrų“ (angl. hard-edge) abstrakcijose, į kurias įsižiūrėjus atidžiau atsiskleidžia laužytos, fragmentiškos, pikseliuotos linijos. Išreiškiant ir iškraipant „esminėmis“ ar „neatsiejamomis“ laikomas tapybos ir skaitmeninės grafikos savybes, tapyba išryškinama ne kaip specifinė skysta ant paviršiaus užtepta medžiaga, bet kaip procedūra, mąstymo ir veikimo būdas.

Barry Doupé (g. 1982 m. Viktorijoje, Kanadoje) – Vankuveryje įsikūręs menininkas, daugiausia dirbantis su kompiuterine animacija. Kūrėjo filmuose naudojami iš pasąmonės kylantys vaizdai ir kalba, sukurti pasitelkiant rašymo pratimus ir automatinį piešimą. Jo darbuose taip pat dažnai kuriamos aplinkos, kuriose personažų saviraiška ar veiksmai tampa iššūkiu ir kliūtimi, taip gimstant komiškiems, žiauriems ir poetiškiems reginiams. Doupé filmai buvo pristatyti visoje Kanadoje ir tarptautiniu mastu, įskaitant Ann Arbor kino festivalį, Tarptautinį Roterdamo kino festivalį, „Anthology Film Archives“ Niujorke, Liono šiuolaikinio meno muziejų, „Pleasure Dome“ ir MOCCA Toronte, „Whitechapel Gallery“ Londone, „Centre Pompidou“ Paryžiuje, Vankuverio meno galeriją ir „Tate Modern“ Londone. Menininko praktika taip pat apima muziką, performansus, skulptūras, piešinius, rašymą ir skaitmeniniu būdu medijuotus vaizdus.

Tekstas: Post Brothers

Vertimai:
Alexandra Bondarev

Instaliavimas:
Jokūbas Adamonis

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Partneriai:
Kanados ambasada Lietuvoje, Sodas 2123, Šiuolaikinio meno centras

Padėkos:
Wil Aballe, Audrius Antanavičius, Justina Beniušytė, Antanas Gerlikas, Dovilė Grigaliūnaitė, Dennis Ha, Virginija Januškevičiūtė, Jesse McKee, Ignas Meilūnas, Ignas Pavliukevičius, Audrius Pocius, Marina Roy, Antanas Stanislauskas, Vaida Stepanovaitė, James Whitman.

Darbo valandos
I-V 15:00-19:00, VI 13:00-16:00

Swallow su džiaugsmu pristato lankytojams menininkų kolektyvo Studio for Propositional Cinema parodą Pasakoriaus manifestas: audio / video agitacija (vaikams). Bendriausiais bruožais ją galime suvokti kaip komentarą apie dvejopą vaidmenį atliekančius ir mūsų gyvenimą persmelkusius mitinius pasakojimus, kurie sykiu ir aiškina, ir užtemdo tai, kaip suvokiame pasaulį. Tam, kad ši įtampa būtų kuo intensyviausiai užčiuopta, Studija įkurdina ją vaikiškoje kasdienybėje, kurioje fantastiška vaizduotė yra pasitinkama normatyvios indoktrinacijos, o atviri klausimai atremiami iš anksto paruoštais atsakymais. Pasakoriaus manifestas plėtoja šią smalsumo ir abejingumo dialektiką tol, kol esame priversti paklausti – ar negalėtume iš naujo pasinerti į šiuos pasakojimus su vaikišku smalsumu tam, kad jais pasinaudodami iš naujo perdirbtume, perinterpretuotume ir užkerėtume pasaulį?

Parodos kompoziciją sudaro serija konceptualių sugretinimų. 24-iuose archyviniuose sidabro želatinos antspauduose dokumentuojamos akimirkos iš moksleivių kasdienybės 1950-aisiais. Manifestas, anksčiau paskelbtas Vėjo šuoro, sykiu ir leidėjo ir Studijos literatūriniuose darbuose pasirodančio fiktyvaus personažo, tampa pasiūlymu šiuos vaizdus stebėti vientisoje sekoje. Ši seka tuomet tampa filmo, nufilmuoto 16 mm juosta, scenarijumi, kuriame rodoma, kaip vaikai įsitraukia ir reaguoja į siūlomą pasakojimą. Stebėdami, tyrinėdami ir imituodami rodomus vaizdus, jie steigia naują pasakojimo sluoksnį – priimdami ir peržengdami jiems pateiktą fabulą, jie įsitraukia į jos kritiką. Sekant šia perkeitimo ir montažo logika, Pasakoriaus manifestas atsiskleidžia kaip savotiškas mostas – vis iš naujo atlikdama ir medijuodama šią vaizdo ir teksto seką parodoje, Studija išryškina tiek mitinių pasakojimų galią, tiek jų trapumą, atskleidžia jų atsparumą bei duoda užuominą apie galimybę juos pakeisti.

Studio for Propositional Cinema buvo įsteigta 2013 m. Diuseldorfe, Vokietijoje. Nuo to laiko anoniminis menininkų kolektyvas naudoja parodos formatą kaip priemonę išsklaidyti įsigalėjusius pasakojimus. Šiuo metu Studija kuria Instrukciją išsaugoti šviesą tamsiais laikais monografinei parodai Abteibergo muziejuje Menchengladbache, kuri įvyks 2022 metais. 2021 m. rugsėjo mėnesį taip pat išeis tekstų rinktinė Mitai ir Manifestai, kurią kartu leidžia Kunstverein meno centras Miunchene ir leidykla Verlag der Buchhandlung Walther König.

Audrius Pocius

Parodoje rodomi kūriniai:

Studio for Propositional Cinema

Fabulist Manifesto
2021

Instaliaciją sudaro trys elementai:

1. 24 sidabro želatinos antspaudai, įrėminti aliuminio rėmuose su šilkografija atspaustu tekstu. (51.2 x 51.2 cm, visa instaliacija: 164 x 446 cm);
2. ranka įrėžta vinilinė plokštelė su įrašytu filmo garso takeliu (7 min.), grotuvas, garsiakalbiai ir į stalą įmontuotas juodo metalo stalelis; 16mm juosta (7 min.) su 16mm projektoriumi; baltas stačiakampis ekranas nudažytas ant purpurinio stačiakampio ekrano nudažytas ant galerijos rytinės sienos paviršiaus (apytiksliai 260 x 446 cm; tikslūs matavimai kintami);
3. Purpurinės spalvos tekstas dažytas ant sienos (kalba ir dydis kintamas).

Vietoje kolofono

Norėtume nuoširdžiai padėkoti visiems savo darbu bei mintimis prisidėjusiems prie šios parodos įgyvendinimo. Monikai Kalinauskaitei ir Egijai Inzulei už suteiktą rezidenciją ir šiltą priėmimą Nidos meno kolonijoje bei galimybę pasinaudoti jų erdvėmis filmavimui. Vytautui Kazimierui Juozėnui už meistrystę ir nenuilstamą darbą filmuojant, ryškinant ir montuojant 16 mm filmo juostą. Jauniesiems aktoriams Elzei ir Davičiui Kalmakhelidzėms, Tėjai ir Mortai Radžiūnaitėms, Lunai Myškinai, Jurgiui ir Jonui Motuižiams ir Gabrieliui Ivanauskui už kantrybę prieš kamerą karštą vasaros dieną. Doviliui Paliukui už rūpestį ir preciziškumą rėžiant vinilines plokšteles. Jokūbui Čižikui ir Alexandrui Bornscheinui dėmesingą ausį įrašant ir montuojant plokštelės audio įrašą. Lottei Speiser Ramirez ir Oriui Narkui už suteiktą balsą Pasakoriaus Manifestui. Markusui Paului Mülleriui and Susannai Gollwitzer iš Recom-Art dirbtuvės už paramą ir preciziškumą gaminant fotografinius antspaudus, šviesiai atmenant Christiane Hardt. Antanui Gerlikui ir Laurai Kaminskaitei už geranorišką pagalbą ir palaikymą instaliuojant parodos ekspoziciją. Nerijui Rimkui už taiklų žvilgsnį kuriant parodos grafinį dizainą. Jurgiui Paškevičiui už kruopščiai pagamintus ekspozicijos baldus ir Sam’ui Chermayeff už jų dizainą. Eglei Trimailovaitei, Vytautui Volbekui, Edgarui Gerasimovičiui ir Vaidai Stepanovaitei už draugystę ir palaikymą viso šio proceso metu. Taip pat Studio for Propositional Cinema džiaugiasi ir dėkoja Lorrainei Harrison už jos ilgametį atsidavimą ir darbą puoselėjant vaikų ugdymą.

Taip pat dėkojame Justei Beniušytei, Deimantei Bulbenkaitei, Adui Gecevičiui, Andriui Šoblinskui, Aisčiui Žekevičiui, „Rėmelis.lt“, „Sponge“ studijai bei Tado Vėbros dailės dirbtuvėms.

Paroda Pasakoriaus manifestas: audio / video agitacija (vaikams) nebūtų įmanoma be dosnios Lietuvos kultūros tarybos ir Kanados ambasados Lietuvoje finansinės paramos ir bendradarbiavimo su VDA Nidos meno kolonija.

Paroda veiks rugpjūčio 27 d. – spalio 16 d. 

III-V 16-19 val., VI 13-16 val. 

Ko gero, pirmasis uždavinys, su kuriuo tenka susidurti ką tik duris atvėrusiai šiuolaikiniam menui skirtai erdvei, yra pamėginti suvokti laiką, kuriame ji tarpsta. Juk kiekviena čia eksponuosima paroda, tekstas ar meno kūrinys neišvengiamai taps komentaru apie tai, kas šiuolaikiniame mene yra „šiuolaikiška“.

Laike, kuriame vyksta „Palydos“, gaublys vis dar krečiamas pandemijos sukelto šoko, netyla prieštaringi spėliojimai apie tai, kaip atrodys ateitis, o pastarųjų įvairovę ir piešiamus scenarijus vienija tik bendras sutarimas, kad ji bus visai kitokia nei praeitis; nes po to, kas įvyko, niekas negali likti kaip buvę. Ir, vis dėlto, šie spėliojimai lieka akli, kol manoma, kad jie byloja apie ką kitą, nei laiką, kuriame gyvename dabar, suteikdami balsą šiuolaikybėje įsišaknijusiems lūkesčiams, troškimams ir traumoms, bei maskuodami juos pažadu, kad šis laikas įgaus kitokį nei dabarties veidą.

Tad pirmoji Swallow paroda žymi šią kelionę nuo vieno neapibrėžtumo kito link. Kelionę, kurioje rūpestis keliaujančiajam tampa svarbesnis nei galutinis tikslas, o ją supantis miestas tampa vis labiau prisisunkęs pasakojimų ir fikcijų; šios, savo ruožtu, įleidusios šaknis į tikrovę įgyja laisvę apie pastarają kalbėti iš galimybės perspektyvos, įgalios atskleisti joje glūdinčias prieštaras bei užčiuopti giliai tūnančias, plika akimi nematomas įtampas.

Juk šis miestas sudarytas tiek pat iš parkų ir skverų, kiek iš juose skendinčių nuolat perpasakojimų istorijų. Tįsdamos iš lūpų į lūpas, jos keičia šią erdvę sykiu kisdamos ir pačios, peržengdamos paskiro žmogaus gyvenimo ribas. Ši nuolatinio perpasakojimo estafetė, viena vertus, yra neatsiejama nuo konservatyvaus požiūrio į praeitį, siekio išsaugoti paveldą ir jį „aktualizuoti“, lipdant ant sienų memorialines lenteles bei skveruose ant krėslų sodinant marmurinius ponus. Kita vertus, ji suteikia balsą tam, ką galėtume pavadinti folkloru – „liaudies gerkle,- kuri gargaliuodama tuos pačius skiemenis juos transformuoja, kol jie tampa kažkuo nauja. Paradoksalu, tačiau šis nesibaigiantis perpasakojimas byloja, kad ši „liaudies gerklė“ talpina savyje savotišką negatyvų atminties aspektą – svarbu išgirsti tai, kas sakoma, tačiau dar svarbiau įsiklausyti į tai, kas nutylima.

„Palydose“ rodomais kūriniais siekiama pasinerti į šią savotišką miesto pasąmonės pelkę ir užčiuopti be aiškios tvarkos veikiančių bei spontaniškai jį formuojančių jėgų gyvybę. Tai – svajonėmis, desperacija ar tingumu persmelktas smalsumas, slepiamų geismų proveržiai, sapnai ar haliucinacijos, lengvabūdiškai sulaužomi pažadai, taisykles apibendrinančios elgesio išimtys, ar, tiesiog, susikalbėjimas be žodžių.
<span>
Paroda veikia:
2020 m. rugpjūčio 7 d. – rugsėjo 17 d.

Grafinis dizainas:
Vytautas Volbekas

Kalbos redaktorė/vertėja:
Aleksandra Bondarev

Parodos dokumentacija:
Laurynas Skaisgiela

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai:
UAB „Rėmelis“, Valdas Studio

Partneriai:
Starship magazine, echogonewrong.com, artnews.lt

Padėkos:
Autarkia, Nick Bastis, Justė Beniušytė, Aleksandra Bondarev, Lina Blauzdavičiūtė, Vytautas Budziejus, Jokūbas Čižikas, Danutė Gambickaitė, Kipras Garla, Gailė Griciūtė, Ričardas Gerasimovičius, Antanas Gerlikas, Edvinas Grinkevičius, Adam Harrison, Eglė Juocevičiūtė, Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, Monika Kalinauskaitė, Kauno menininkų namai, Valentinas Klimašauskas, Agnė Kuprytė, Matas Labašauskas, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Ignas Meilūnas, Pilypas Misiukevičius, Beatričė Mockevičiūtė, Greta Milevičiūtė, Ariane Müller, Robertas Narkus, João Laia, Thomas Plantenga, Matthew Post, Valdas Pukevičius,Andrius ir Mykolas Sinkevičiai, Greta Slivskytė, Antanas Stanislauskas, Aistė Marija Stankevičiūtė, žurnalas „Starship“, Rūta Stepanovaitė, Emilija Škarnulytė, Andrius Šoblinskas, Gintautas Trimakas, Rokas Vaičiulis, Kotryna Žukauskaitė.

Naudojama paveikslo reprodukcija:
Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, „Vilniaus vaikai (Badas Vilniuje)“ / „Priemiesčio vaikai“. Drobė, aliejus. 210 x 205 cm, 1917 m. Lietuvos dailės muziejus.